2 Chronicles 20
1 Na, o Jehozapatas turėjo gausybę turtų ir garbės, ir susigiminiavo su Ahabu.
2 Ir po kelerių metų jis nuėjo žemyn pas Ahabą į Samariją. O Ahabas jam ir su juo buvusiems žmonėms papjovė daugybę avių bei jaučių ir jį įtikinėjo eiti su juo aukštyn į Ramot-Gileadą.
3 Ir Izraelio karalius Ahabas tarė Judos karaliui Jehozapatui: „Ar eisi su manimi į Ramot-Gileadą?“ Jis jam atsakė: „Aš esu kaip ir tu, mano tauta kaip ir tavo tauta; mes būsime su tavimi kare“.
4 Ir Jehozapatas tarė Izraelio karaliui: „Pasiteirauk šiandien, meldžiu tave, VIEŠPATIES žodžio“.
5 Taigi Izraelio karalius surinko iš pranašų keturis šimtus vyrų ir jiems tarė: „Ar mums eiti į mūšį į Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ O jie tarė: „Eik aukštyn; nes Dievas atiduos jį į karaliaus rankas“.
6 Bet Jehozapatas tarė: „Ar čia be to dar nėra VIEŠPATIES pranašo, kad galėtume jo pasiteirauti?“
7 Ir Izraelio karalius pasakė Jehozapatui: „Dar yra vienas vyras, per kurį galėtume VIEŠPATIES pasiklausti; bet aš jo nekenčiu; nes jis niekuomet nepranašavo man gero, bet visuomet pikta; tai yra Imlos sūnus Michėjas“. O Jehozapatas tarė: „Tegul taip nesako karalius“.
8 Ir Izraelio karalius, pašaukęs vieną iš savo pareigūnų, tarė: „Skubiai atvesk Imlos sūnų Michėją“.
9 O Izraelio karalius ir Judos karalius Jehozapatas, apsivilkę savo rūbais, sėdėjo kiekvienas iš jų savo soste, ir jie sėdėjo atviroje vietoje Samarijos vartų įėjime; o visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje.
10 Ir Kenaanos sūnus Zedekijas, pasidaręs geležinius ragus, tarė: „Taip sako VIEŠPATS: ‘Šitais tu badysi Siriją, kol jie bus sunaikinti’“.
11 Ir visi pranašai taip pranašavo, sakydami: „Eik aukštyn į Ramot-Gileadą ir tesiseka tau; nes VIEŠPATS jį atiduos į karaliaus rankas“.
12 Ir pasiuntinys, kuris nuėjo Michėjo pakviesti, jam kalbėjo, sakydamas: „Štai pranašų žodžiai vienbalsiai skelbia gera karaliui; todėl tebūna, meldžiu tave, tavo žodis kaip vieno iš jų, ir kalbėk gera“.
13 O Michėjas tarė: „ Kaip gyvas VIEŠPATS, ką mano Dievas sakys, tą kalbėsiu“.
14 Ir jam atėjus pas karalių, karalius jam tarė: „Michėjau, ar mums eiti į mūšį į Ramot-Gileadą, ar susilaikyti?“ Ir jis tarė: „Eikite aukštyn, ir tesiseka jums, ir jie bus atiduoti į jūsų rankas“.
15 O karalius jam tarė: „Kiek kartų aš turėsiu tave saikdinti, kad man nieko nekalbėtum, bet tik tiesą VIEŠPATIES vardu?“
16 Tada jis tarė: „Mačiau visą Izraelį išsisklaidžiusį ant kalnų kaip avis, neturinčias ganytojo; ir VIEŠPATS tarė: ‘Šitie neturi valdovo; todėl jie kiekvienas tegrįžta ramybėje į savo namus’“.
17 Ir Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Argi tau nesakiau, kad jis nepranašauja man gero, o tik pikta?“
18 Jis vėl tarė: „Todėl klausykite VIEŠPATIES žodžio: Mačiau VIEŠPATĮ, sėdintį savo soste, ir visą dangaus kariuomenę, stovinčią jo dešinėje ir jo kairėje.
19 Ir VIEŠPATS tarė: ‘Kas suvilios Izraelio karalių Ahabą, kad jis eitų aukštyn ir kristų Ramot-Gileade?’ Ir vienas sakė taip, o kitas sakė kitaip.
20 Tada išėjo dvasia ir, atsistojusi VIEŠPATIES akivaizdoje, tarė: ‘Aš jį suviliosiu’. Ir VIEŠPATS jai tarė: ‘Kuo?’
21 Ir ji pasakė: ‘Aš išeisiu ir būsiu melo dvasia visų jo pranašų burnoje’. Ir VIEŠPATS tarė: ‘Tu jį suviliosi ir taipogi įveiksi; išeik ir būtent taip padaryk’.
22 Taigi dabar, štai VIEŠPATS įdėjo meluojančią dvasią į šitų tavo pranašų burną, ir VIEŠPATS kalbėjo prieš tave pikta“.
23 Tada priėjo Kenaanos sūnus Zedekijas, trenkė Michėjui į žandą ir tarė: „Kuriuo keliu VIEŠPATIES Dvasia nuėjo nuo manęs, kad tau kalbėtų?“
24 Ir Michėjas pasakė: „Štai tu pamatysi tą dieną, kai įeisi į vidinį kambarį slėptis“.
25 Tada Izraelio karalius tarė: „Paimkite Michėją ir nuveskite jį atgal pas miesto valdytoją Amoną ir pas karaliaus sūnų Joašą;
26 ir sakykite: ‘Taip sako karalius: Pasodinkite šitą į kalėjimą ir maitinkite jį sielvarto duona bei sielvarto vandeniu, kol aš sugrįšiu ramybėje’“.
27 O Michėjas tarė: „Jei tikrai sugrįši ramybėje, tai VIEŠPATS nekalbėjo per mane“. Ir jis tarė: „Klausykite visi žmonės“.
28 Taip Izraelio karalius ir Judos karalius Jehozapatas nuėjo aukštyn į Ramot-Gileadą.
29 O Izraelio karalius tarė Jehozapatui: „Aš persirengęs eisiu įmūšį; bet tu apsirenk savo rūbais“. Taip Izraelio karalius persirengė; ir jie ėjo į mūšį.
30 Na, o Sirijos karalius buvo įsakęs su juo esantiems vežimų vadams, sakydamas: „Nekovokite nei su mažais, nei su dideliais, o vien tik su Izraelio karaliumi“.
31 Ir įvyko, kai vežimų vadai pamatė Jehozapatą, jie tarė: „Tai Izraelio karalius“. Todėl jie apsupo jį, kad kautųsi; bet Jehozapatas šaukė, ir VIEŠPATS jam padėjo; ir Dievas juos paskatino nuo jo pasitraukti.
32 Nes įvyko, kai vežimų vadai suprato, kad tai nebuvo Izraelio karalius, jie nusigręžė atgal nuo sekiojimo paskui jį.
33 Ir vienas vyras nesitaikydamas įtempė lanką ir įsmeigė Izraelio karaliui tarp šarvų sujungimų; todėl jis tarė savo vežėjui: „Atgręžk savo ranką, kad mane išvežtum iš kariuomenės; nes aš esu sužeistas“.
34 Ir mūšis tą dieną smarkėjo; tačiau Izraelio karalius stovėjo savo vežime prieš sirus iki vakaro; o saulei leidžiantis mirė.